Didžiausias atlygis už pagalbą vargstantiems – tyras vaikų džiaugsmas ar nesuvaidintos mamos ašaros

Gyvenimo sąlygos Lietuvoje ir vis kylančios kainos gąsdina kone visus gyventojus, o ką jau kalbėti apie vargstančius – žmones su negalia, skurde gyvenančias šeimas, vienišas motinas. Tokie žmonės nė nedrįsta pasvajoti apie geresnį rytojų, nes žiūri, kaip išgyventi šiandien – čia ir dabar. Bent kiek pagerinti tokių žmonių būtį pirmoji nusprendė Roberta Daknienė, įkurdama grupę  „Pagalba Šiaulių miesto ir rajono vargstančioms šeimoms“. Tai uždara „Facebook“ paskyros grupė, kurioje žmonės gali teikti arba priimti pagalbą įvairiais daiktais, drabužiais, maistu. Šios grupės veiklą ir turinį reguliuoja 8 administratoriai, viena iš jų – Justina Skėrienė – pasidalijo, kas verčia imtis šios altruistiškos veiklos, kaip padeda vargstantiems ir ko jiems labiausiai trūksta.

- Kas paskatino prisidėti prie šios grupės administratorių? Ar daug laiko skiriate šiai labdaringai veiklai? Ar gaunate už tai atlygį?

- Ieškoti panašios veiklos paskatino vienos moters apsilankymas mano namuose. Matyt, žmogus buvo nualintas skurdo iki tokios ribos, kad nuleidusi galvą vaikščiojo po daugiabutį, skambino į duris ir jas atvėrusiųjų prašė pagalbos. Tiesiog pašnibždomis, dar kaip dabar pamenu, net nesupratau, ką sumurmėjo. Perklausiau, tai tuomet prašymas jau skambėjo kaip pasiaiškinimas: „Nieko nepagalvokit, aš nieko neprašau, tik maisto… bet kokio… duonos… kruopų… ko tik galit.“ Aišku, istorija tokia, kad negalėjau tos moters išleisti be nieko. Vėliau ji atėjo ir dar kartą, tuomet nepagalvojusi leptelėjau: „Ar jūs dabar nuolat pas mane eisit?” Ir po to karto ji nebeatėjo. O aš laukiau ir keikiau save už nevaldomą liežuvį.

Tai tuomet, „kaltės“ jausmo vedama, pradėjau ieškoti šeimos, kurią galėčiau kartais paremti, nes remti daug ir nuolatos tikrai ne mano galimybėms. Pati gyvenu 2 kambarių bute ir nevažinėju kažkokiu įmantriu automobiliu, dirbu valdišką darbą už kiek didesnį nei minimumas atlyginimą. Po paieškų atradau „Facebook“ tinkle grupę „Pagalba Šiaulių miesto ir rajono vargstančioms šeimoms“, iš pradžių bandžiau įsilieti, padėdama tai vienai, tai kitai šeimai, padovanodama savo turimus rūbus, daiktus ar prisidėdama prie įvairių daiktų pirkimo. Net nepajutau, kaip tai tapo kasdienybe. Matyt, už aktyvų dalyvavimą grupės veikloje aš ir keletas kitų narių buvome pakviesti į grupės administratorius, šios grupės įkūrėjos Robertos kvietimu. Labai atsakingai ir noriai ėmiausi šios veiklos. Aš asmeniškai laiko šiai veiklai skiriu tikrai daug, kartais sulaukiu ir vyro priekaištų ir net pritrūkstu laiko skirti daugiau dėmesio savo 7-metei dukrytei. Bet stengiuosi, kiek įmanoma, viską suderinti. Kartais tiek darbo nebūna ir tik stebiu grupėje dedamus skelbimus, būna, kad vienu metu atsiranda kelios istorijos, reikalaujančios skubios pagalbos ir priverčiančios gerokai padirbėti. Klausiate, ar gaunu atlygį? Ne, atlygio tikrai negaunu, netgi išeikvoju savo gaunamą atlyginimą. Bet tikrai nedejuoju: geriausias atlygis man – tyras vaikų džiaugsmas ar nesuvaidintos mamos ašaros.

- Kaip dažniausiai padedate vargstančioms šeimos?

- Kasdien sekame grupės veiklą: sekame dovanojamų daiktų skelbimus, peržiūrime prašymus, stebime, kad dovanojami rūbai, daiktai atitektų tikrai tiems, kas jų neišgali įsigyti. Sulaukus rimtesnio pagalbos šauksmo, važiuoju žiūrėti arba nuotoliniu būdu stengiuosi išklausinėti, kokia tai šeima, iš ko gyvena, ar turi problemų, ar nėra įtraukti į rizikos grupę ir panašiai. Surinkus informaciją ir įsitikinus, kad šeimai tikrai reikia pagalbos, dedamas skelbimas su prašymu ir apeliacija į gerų žmonių širdis, renkant reikiamą pagalbą. Tuomet reikia surinkti iš žmonių dovanojamus daiktus ir nuvežti, nes prašantieji pagalbos dažniausiai neturi galimybių pasiimti patys. Jei šeima gyvena netoli dovanojančiųjų, žinoma, ir patys pajėgia parsinešti dovanojamus daiktus. Šiauliai atrodo toks mažas miestas, bet kai reikia aplankyti 5, 8 ar 10 vargstančių mamyčių, surinkinėjant daiktus, nuvažiuotų kilometrų tikrai susidaro nemažai. Pasitaiko ir gyvenančių Šiaulių rajonuose, vargstantieji dažnai nesurenka pinigėlių maistui, o ką jau kalbėti apie važiavimą autobusu ar pan.

- Kokius vertingus daiktus žmonės dovanoja? Ar atiduoda tai, ko panaudoti jau nebegalima?

- Lietuvoje gyvena tikrai daug gerų žmonių, kurie neabejingi svetimo skausmui ar nelaimei. Dovanoja labai daug ką: nuo savo turimų nebenešiojamų ar vaikučių išaugtų rūbelių, patalynės, higienos reikmenų iki baldų ar buitinės technikos: šaldytuvų, skalbimo mašinų. Grupės taisyklės reikalauja, kad dovanojami daiktai būtų geros būklės ir tinkami naudojimui. Deja, negaliu paneigti fakto, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai mamos prasitaria, kad gavo sugedusio maisto ar suplyšusių batų ir panašiai. Tikrai labai gaila, kad tokių atvejų yra ir tuomet lieki sutrikęs ir jautiesi kaltas, kad nepatikrinai dovanojamų daiktų prieš atiduodama vargstantiems. Bet ar mes turime teisę tikrinti ir knaisiotis po kitų dovanojamus daiktus?!

- Ar žmonėms, prašantiems pagalbos, ji visada reikalinga? Kaip atskiriate apsimetėlius, kurie siekia tik pasipelnyti iš dovanojamų daiktų?

- Deja, bet tikrai ne visi prašantys pagalbos iš tikro jos stokoja. Stengiamės išsiaiškinti apie žmogų kuo daugiau: iš jo paties, apsilankant namuose, daug galima pamatyti, klausiame kaimynų ar bendrų pažįstamų. Dažnas prašantis pagalbos „draugauja” su socialinėmis darbuotojomis, kreipiamės į jas ir klausiame, ar tai tas žmogus, šeima, kuri stengiasi ir kuriai reikia padėti. Gaila, tikrai visų apsimetėlių neatskiriame ir po laiko suprantame, kad žmogus buvo nevertas pagalbos ar netgi nuolatos besinaudojantis žmonių gerumu. Pasitaiko atvejų, kai kitose „Facebook“ grupėse randame parduodamus kitų padovanotus daiktus. Prašome ir grupės narių pagalbos, žinant kokios nors informacijos apie prašantį žmogų, pamačius kitų ar atpažinus savo dovanotą daiktą, pranešti administratoriams. Pastebime tendenciją, kad išties pagalbos stokojantis žmogus pagalbos nesikreipia, bando sudurti galą su galu, išsiversti be svetimų pagalbos, kad ir kaip būtų sunku. Apie tokius asmenis dažnai praneša kaimynai ar kiti pažįstami, bet ne jie patys.

- Kokios pagalbos labiausiai trūksta vargingai gyvenantiems žmonėms?

- Dažniausiai prašoma rūbų vaikams, nes jie greitai auga, o drabužėlių kainos tokios, kad net pigių rūbų parduotuvėse mamos jų neįperka. Čia pavasaris, čia žiema, tik spėk keisti… Taip pat dažnas atvejis, kai prašoma padėti besilaukiančiai mamytei, nes suruošti pradinį vaiko kraitį būna tikrai labai sunku. Reikia tiek daug: nuo čiulptuko iki lovytės. Prašoma ir maisto, ypač šventiniu laikotarpiu, mamyčių širdys plyšta, kad negali vaikučiams paruošti skanesnio maisto, papuošti stalo. Dažno pagalbos prašančio gyvenimo sąlygos būna netinkamos, ypač vaikams. Ar tai dėl menko šildymo (malkų taupymo), ar dėl gausaus gyventojų būrio namuose, dažnas pelėsis, drėgmė. Sulaukiam prašymų nors kiek pagerinti namų būklę, tapetų ar dažų švaresniam gyvenimui. Reikia ir baldų, ir buitinė technika genda: šaldytuvai ar skalbimo mašinos labai retai dovanojami, nes tai brangūs daiktai, todėl vargstantiems tai labai paklausi dovana.

Kamilė Knystautaitė

Etaplius informacija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas