Besąlygiška meilė vaikui svarbi kaip ir motinos pienas

Miglė Remeškevičiūtė
Kiekvienas iš mūsų norime mylėti ir būti mylimi. Ypač tai svarbu vaikams. Vaikas, neturintis žmogaus, kurį galėtų mylėti visa širdimi ir jausti jo meilę, neturi svarbiausio pamato savo dorovei. Jis lieka pasmerktas dvasinei, o vėliau ir fizinei mirčiai, t. y. savęs susinaikinimui alkoholiu, narkotikais ar kitais žalingais įpročiais.

Meilė – pamatas tolesniam gyvenimui

Anot psichologės Linos Liukaitės, vaikų auklėjimas priklauso nuo meilės santykių tarp jo ir tėvų. Augančiai kartai itin svarbu nuolat jausti ir suprasti meilės, kaip paties žmogiškiausio jausmo, galią ir prasmę. Tik tas, kuris jaučiasi nuoširdžiai ir rūpestingai mylimas, leisis nesunkiai auklėjamas. „Neretai darbais bei visais kitaip niekaip nesibaigiančiais reikalais apsivertę suaugusieji sako, jog išties labai myli savo vaikus, bet jeigu vaikai to nejaučia – jie nesijaučia esantys mylimi“, – sako psichologė.

Kiekvienas vaikas turi savyje tam tikrą emocijų rezervuarą, kurį mes, tėvai, privalome kaskart pripilti besąlygiška meile. Tik besąlygiška meilė gali apsaugoti vaiką nuo nuoskaudų, kaltės, baimės ir nesaugumo.

Kai vaikelis mažas, užpildyti jo emocijų indą gana lengva. Žinoma, jis tuštėja labai greitai, todėl reikia nuolat jį papildyti. „Nesiliaukime pylę meilės, net jeigu nematome jokių didelių to poreikio ženklų“, – dalija patarimus psichologė.

Įvairiais vaiko gyvenimo tarpsniais meilė vaikui būna skirtinga. Tyrimais įrodyta, jog emocinis meilės pamatas padedamas per pirmuosius aštuoniolika mėnesių, ypač per artimą motinos ir kūdikio ryšį. Meilė ne ką mažiau svarbesnė nei motinos pienas. Ankstyvuoju kūdikystės periodu padėtas meilės pamatas paveikia vaiko sugebėjimą mokytis ir nulemia laiką, kada jis taps pajėgus priimti naują informaciją.

Besąlygiškai mylėti savo vaiką nereiškia jam nupirkti brangiausią žaisliuką ar atiduoti jį į privatų darželį. Meilė pasireiškia abipuse pagarba, taip pat ir vaiko atsakomybės jausmu bei savarankiškumo ugdymu. Vaikas nori būti saugus – nori jausti tėvų ramybę, būti apgaubtas harmoningų minčių bei dvasinio komforto. Deja, anot psichologės, tyrimai byloja, kad tik nedaugelis vaikų jaučiasi besąlygiškai mylimi ir globojami. „Mūsų meilė neturi priklausyti nuo to, ar mes patenkinti vaiku, ar ne. Būtina nuosekliai rodyti savo meilę, be perstojo, nepaisant situacijos“, – sako psichologė.

Švelnus palytėjimas byloja meilę

Specialistė sako, jog tam, kad prisiliestum prie vaiko, nereikalinga ypatinga proga ar dingstis. Net būdami labai užsiėmę, mes galime paliesti vaiko nugarą, ranką ar petį. Fizinis prisilietimas reikalingas tiek berniukams, tiek mergaitėms, tačiau berniukai gauna jo mažiau nei mergaitės. Mat daugelis tėvų mano, jog fizinė meilės išraiška berniuką daro moterišku.

Nors visi žinome, jog pirmaisiais vaiko gyvenimo metais prisilietimų reikia daugiausia, tačiau daugelis klaidingai manome, kad vaikui, pradėjus lankyti mokyklą, sumažėja fizinio prisilietimo poreikis. Apkabintas kas rytą, jis gali jaustis emociškai saugus visą dieną. Grįžus namo, toks apsikabinimas gali nulemti, ar vaikas bus ramus vakare, ar bus padūkęs, kad atkreiptų jūsų dėmesį. „Perbraukimas delnu per vaiko plaukus, jo peties ar rankos palietimas, patapšnojimas per nugarą ar koją, kartu palydint tai padrąsinančiu žodžiu, – augančiam vaikui tai reiškia didelę meilę“, – pasakoja psichologė.

Tiek ikimokyklinio, tiek ir mokyklinio amžiaus vaikui, puikus būdas ilgiau išlaikyti fizinį artumą – apsikabinus jį skaityti pasakas prieš miegą. Tai vaikui labai reikšminga ir įsimintina visam gyvenimui. Kiti atvejai, kai mažajam labai svarbus fizinis prisilietimas – sergant, jaučiant kūno arba sielos skausmą, pavargus arba po kokio svarbaus įvykio.

Paaugliui svarbu, kad tėvai rodytų meilę jam tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkamais būdais. Paaugliai pilni emocijų, minčių bei troškimų ir kartais tiesiog nenori, kad juos liestume. Turime gerbti jų jausmus, ar išreikštus žodžiu, ar veiksmais. Bet jeigu vaikai nuolat atsisako mūsų prisilietimo, turime rasti laiko pasikalbėti su jais apie to priežastis.

„Svarbus niuansas, kurį turi žinoti kiekvienas suaugęs žmogus – mes, tėvai, esame pagrindinis pavyzdys savo vaikams. Jie nuolat stebi mūsų bendravimą naudojant fizinius prisilietimus“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Viskas gyvenime prasideda nuo žodžio

Gerokai prieš pradedant suprasti žodžių reikšmes, vaikai suvokia jų emocinį turinį. Balso tonas, maloni nuotaika perteikia emocinę šilumą ir meilę. Meilūs bei švelnūs žodžiai, pagyrimas, padrąsinimas stiprina vaiko vidinį vertės ir saugumo jausmą. Nors tokius žodžius ištarti užtrunka neilgai, bet užmirštame juos negreitai.

Psichologė dalijasi patirtimi, jog tėvai dažnai vaikams garsiai nepasako, kad myli savo vaikus, nes „jis ir taip žino“. Visgi to neužtenka – mylimas vaikas turi išgirsti, kad yra vertinamas, todėl žodžiai yra itin svarbi meilės kalba.

Tam, kad galėtume drąsinti savo vaikus, mes, tėvai, turime ir patys būti geros fizinės, protinės, emocinės ir dvasinės būklės ir jaustis pakankamai gyvybingi. Todėl šeimoje abu tėvai turėtų drąsinti vienas kitą.

„Suklydus, nereikėtų bijoti ar vengti atsiprašyti vaiko ir prisipažinti, kad mokotės būti mama ar tėčiu ir norite tinkamai parodyti savo meilę jam. Geriausias atlygis už pastangas bus tai, kuomet jūs patys sulauksite palaikymo žodžių iš vaiko“, – sako psichologė.

Kartu praleistas laikas – pats geriausias meilės įrodymas

Laikas ir dėmesys vaikui yra tėvų buvimo su juo dovana. Tuo metu vaikas jaučia, kad jis savo tėvams yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje. Jis jaučiasi mylimas, nes jo tėvai visiškai priklauso jam. Deja, visi mes turime tik dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas savaitėje. Ką daryti? „Turime nusistatyti prioritetus, tikslus ir savo laiką susiplanuoti taip, kad juos įvykdytume. Nuspręsti, kam jūs teikiate pirmenybę savo gyvenime? Kurioje vietoje yra jūsų vaikai?“ – sako psichologė.

Būdami su vaikais, turime nusileisti į jų fizinio bei emocinio išsivystymo lygį. Kai jie mokosi šliaužioti, galime atsisėsti ant grindų. Kai mažyliai žengia pirmuosius žingsnius, turime būti netoliese ir drąsinti juos. Kai jie žaidžia smėlio dėžėje ir mokosi mesti arba spirti kamuolį, būkime ten. „Vaikams augant, pastebėsite, kad kuo vyresnis vaikas, tuo sunkiau tai padaryti“, – sako specialistė.

Dovanos – įprasčiausia meilės kalba mūsų kultūroje

Dažnose šeimose vaikai gauna „dovanas“ už buityje atliekamus darbus ir pan. Mūsų skubančioje ir klestinčioje visuomenėje, kur tėčiai dažnai jau būna išėję iš namų, kai prabunda vaikai, o mamytės dirba ne namuose, jaučiama didžiulė kaltė, kad nepakankamai laiko praleidžiama su šeima. Norėdami tuo pakeisti asmeniškai vaikams skirtą laiką, daugelis tėvų, anot psichologės, skuba pirkti dovanas.

Įprasta piktnaudžiauti dovanomis ir tuomet, kai vienas iš tėvų negyvena su vaiku. Neretai tai skatina vaikus manipuliuoti, o laikui bėgant sukelia neigiamas pasekmes charakterio formavimuisi ir moralinių vertybių įsisąmoninimui.

Kitas piktnaudžiavimo dovanomis atvejis esti tada, kai tėvai įvairiais būdais parodo savo meilę, bet vis dėlto nusprendžia apiberti juos gausybe dovanų, ir vaikų kambariai atrodo lyg sujaukta žaislų parduotuvė.

„Kad ir kaip mylėtume savo atžalas, privalome rūpestingai išrinkti dovanas, kurios tegu bus reikšmingos, o ne įspūdingos, – pataria psichologė. – Suaugę dėl daugelio priežasčių gali griebtis dovanų ir tai nėra blogybė, tačiau vertėtų atminti, kad pačia tikriausia dovana, kurios vaikai labiausiai trokšta, esate jūs patys.“

Miglė Remeškevičiūtė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas