Apie keliones: artimas ir tolimesnes

Ričardas Jakutis

Kalendorių lapeliams pranešant, kad jau pirmosios pavasario dienos, galima pradėti kalbėti apie keliones. Tiesa, apie keliones galima kalbėti, bet keliauti galima net viduržiemį. Jau praeityje tie sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą keliauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtę arba tiesiog kvailiai. Bet kaip ten bebūtų, esame pripratę – kelionės prasideda pavasarį. Ypač tiems, kurie rečiau keliauja.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas jis pabuvoja visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Kad visiškai nenuvertinčiau TV kelionių laidų, prisipažinsiu, jog „Travel“ kanale mėgstu žiūrėti „Keliones motociklu“, kur laidos vedėjas motociklu keliauja po įvairiausius pasaulio kampelius. Taip pat „Naujo būsto paieška“, kur jaunos šeimos viename ar kitame mieste ieško namo ar buto pirkti ar nuomotis. Keliaudamas kartu su ieškančiais būsto, pamatai ir šiek tiek miesto vaizdų. Įdomi detalė. Gal pastebėjote, kad to būsto ieško ne tik tradicinės šeimos, bet ir homoseksualų ar lesbiečių poros. Net procentais viskas padalinta: tiek tokių šeimų, tiek tokių, o tiek dar tokių. Nieko nenuskriaudžiant.

Mūsų televizijose kelionių laidų stoka. Kažkiek dėmesio tam skiria LRT ir LRT Kultūra. Pastarojoje išskirčiau „Keliaukim!“ ir „Keliaukime kartu“. Lietuvos ryto TV „Pasaulis nuostabus“. Daugiau ir nežinau. Gal ko nepastebiu. Be to, dauguma kelionių laidų virsta maisto gaminimo laidomis. Kad ir TV1 „Anthonis Bourdainas. Nepažįstami kraštai“. Bourdainas pavaikšto kelias minutes po miestą ir tuoj lenda į restoraną.

Kur keliaudavo mūsų tėvai? O kur tu sovietmečiu nukeliausi. Sočis, Gagrai, Vidurinė Azija, plaukimas Volga, kai kas nukakdavo iki Tolimųjų Rytų. Be abejo, dar Maskva, tuometis Leningradas. Kas be ko. Dažniausia kelionė būdavo į Latviją. Tėvai man pasakojo apie jų pirmąją iškylą iš Šiaulių į Rygą. Vyko jie vadinamuoju autobusu, nors tai buvo sunkvežimis su suolais kėbule. Kad įliptum, buvo nuleidžiamos metalinės kopėtėlės. Vyrai padėdavo įlipti moterims. Konduktorė visus „apibilietuodavo“ ir sėsdavo kabinon šalia vairuotojo.

Vėliau kelionės į Latviją dažnėjo. „Ten visko daugiau“, – sakydavo žmonės ir vykdavo apsipirkti. Visada būdavo perkamos rūkytos strimėlės ir saldainiai „Karvutė“. Iš kiemo vaikų beveik visi buvo lankęsi Rygoje, o Vilniuje – nedaugelis, tad kai kurie teigė, kad Lietuvos sostinė yra Ryga.

Laikai keitėsi. Pagaliau ėmėme važiuoti į Rygą pasigrožėti tenykščiu senamiesčiu, aplankyti spektaklį Operos ir baleto teatrą ar pamatyti, išgirsti kokį nors kitą renginį, koncertą, pailsėti Jūrmaloje ar pervažiuoti visą Kuržemę (Kuršą) nuo Jūrmalos iki Liepojos.

Tad, atrodo, reikėtų sakyti: „Latvija artima“, ir tiek. Bet kada latviai švenčia Nepriklausomybės dieną? Girdėjau atsakant, jog, girdi, eilės tvarka, tai yra lietuviai – vasario 16-ąją, latviai – vasario 17-ąją, o estai – vasario 18-ąją. Nedaug kas žino teisingą atsakymą – lapkričio 18-oji. Kiek Latvijoje gyventojų? Dažnas atsakytų, jog daugiau negu Lietuvoje. O išties Latvijoje jų 2 mln. 270 tūkst. Kiek narių Parlamente (Seime)? Jų tik 100, mažiau nei Lietuvos Seime. Atkūrė latviai nepriklausomybę 1990 m. gegužės 4 d. Šiuolaikiniai žmonės greičiau paminėtų Latvijos interneto kodą (lv) ir šalies telefono kodą (371).

Pamenate 2008 m. krizę. Sunku buvo ir lietuviams, bet latviai išvis vos vos kapstėsi. Atrodė, jiems paskutinioji. Bet išsikapstė. Ir dabar tegalime pavydėti – atlyginimai ten didesni nei Lietuvoje. Nedaug didesni, bet vis tiek.

Kita kelionių kryptis – Lenkija. Sovietmečiu tai buvo tikras užsienis, nes mažai kam pasiekiamas. Kelias veda A. Baranausko, A. Mickevičiaus, J. Biliūno, Č. Milošo, S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir kitų kūrėjų pėdsakais. Kur bekeliautum, iki Augustavo kelias vienas. O pravažiavus šį kanalų miestą, reikia rinktis – jei sukiesi kairėn, nuvažiuosi į Hitlerio būstinę „Vilko guolį“, Žalgirio mūšio vietą, Malborko (Marienburgo) pilį, kurioje buvo kuriami baltų ir slavų žemių užgrobimo planai, vykdoma ekspansija į Lietuvą, iš čia išjojo kryžiuočių kariaunos pulkai į lemiamą mūšį Žalgirio lauke, pasieksi vieną didžiausių Hanzos miestų – Gdanską ir Sopoto kurortą, kuris labai panašus į Palangą, nes jo centre gatvė, vedanti jūros tilto link, kuris, tiesa, mokamas.

Jei nuo Augustavo važiuosi tiesiai, kelias nuves į naująją Lenkijos sostinę Varšuvą ir senąją Krokuvą. Be abejo, grožiu visus pribloškia Krokuva. Visi keliai šioje pirmojoje Lenkijos sostinėje veda į senamiesčio Turgaus aikštę su senoviniais puošniais mūriniais pastatais ir rūmais. Po to, aišku, Karalių rūmai Vavelio kalvoje ir katedra. Ir dar 700 metų veikiančios 135 m gylyje esančios druskų kasyklos, kurias puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, bažnyčioje altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskos). Krokuvos universitetas po Antrojo pasaulinio karo pradėjo bendradarbiauti su Vilniaus universitetu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – su Vytauto Didžiojo universitetu, Klaipėdos universitetu ir, šiauliečiai gal nelabai ir žino, su Šiaulių universitetu.

Jau dešimt metų lydžiu ekskursijas į šį Lenkijos miestą ir susiduriame tik su viena problema. Įeinant į druskų kasyklas mūsų senjorai tikisi lengvatinių bilietų. Tačiau tokie čia skirti tik Lenkijos senjorams. Lenkai paaiškino, jog čia ne jų reikalas, o kiekviena valstybė privalo rūpintis savo pensininkais, kad šie galėtų gyventi ir keliauti po pasaulį oriai. Anot jų, vokiečių ar japonų pensininkai lengvatinių bilietų neprašo.

Bet keliauti į šį nuostabų miestą vis tiek kviečiu. Pirmoji ekskursija šiais metais Verbų savaitgalį. Kaip žinia, Krokuva ir šventoji vieta Čenstakavas, kur irgi lankysimės, yra Verbų miestai.

Latvija ir Lenkija – tai artimos kelionės, daugelis mėgsta tolimesnes. Neseniai skaičiau, jog apklausos apie labiausiai patinkančius Europos miestus lyderiu vėl tapo Paryžius. Po jo seka Londonas, Roma, Barselona. Šiuose miestuose ne tik norima lankytis, bet ir gyventi. Keista, kad nemėgstami Vokietijos miestai. Sako todėl, kad tiesiog nemėgstami patys vokiečiai. Geidžiamiausių gyvenimo vietų sąrašo gale įsitaisė Rusija ir Rumunija. Ačiū Dievui, ne Lietuva!

Tekstais apie Paryžių šiauliečių nenustebinsi, nes ne vienas ten buvęs, yra puikiai miestą bei visą Prancūziją pažįstančių. Be to, bent mintimis ar knygų puslapiais kiekvienas bent kartą ten lankėmės: buvome d‘Artanjano bei jo bičiulių draugijoje, jaudinomės, kuo baigsis čigoniukės Esmeraldos ir Kvazimodo istorija, ar stovėjome prie dukterų apleisto tėvo Gorijo kapo.

Prancūzijoje svarbiausi du dalykai – šampanas ir sūris. Prancūzijoje 57 mln. gyventojų. Iš jų 52 mln. geria vyną (kiti 5 mln. – vaikai). Prancūzai nemoka ramiai laukti eilėje. Lietuviai šioje srityje daug kantresni – penkiasdešimt sovietmečio metų savo padarė. Prancūzai turi daugiau švenčių nei bet kuri kita valstybė pasaulyje. Prancūzijoje suskaičiuota 361 nacionalinė šventė: 197 įvairių šventųjų dienos, 37 išsivadavimo dienos, 16 respublikos paskelbimo dienų, 54 de Golio sugrįžimo, kai jis vienas laimėjo karą, dienos, 18 Napoleono ištrėmimo dienų, 17 Napoleono sugrįžimo iš tremties dienų ir dvi dienos, švenčiamos su šūkiu „Prancūzai – didi tauta!“. Prancūzai atkakliai kalba su turistais prancūziškai, nors kai juos aprėki, kai kurie prabyla angliškai.

Kai pirmą kartą lankiausi Paryžiuje, galvojau, jog mane labiausiai priblokš Luvras, tačiau netikėtai nustebino Orsė muziejus, įsikūręs buvusioje geležinkelio stotyje, pateikiantis milžinišką dailininkų impresionistų šedevrų lobyną. Tikėjausi įspūdžio „Mulen Ruže“, bet labiau patiko „Lido“ koncertinė programa. Nors, jeigu atvirai, tai ir vienur, ir kitur nusivyliau. Matyt, bėda ta, kad vykdamas į Paryžių labai daug tikiesi. Ir iš Eifelio bokšto, ir iš paplaukiojimo Sena, ir iš Monmartro, ir iš Eliziejaus laukų (ilga plati gatvė)… Ir moterys nusivils – prancūzai nėra tokie galantiški ir mandagūs, kaip pasakojama. Lietuvis paltą moteriai daug greičiau palaikys nei prancūzas.

Pagalvojau, jog jeigu mane kas sustabdytų gatvėje ir lieptų akimirksniu dovanų rinktis kelionę, rinkčiaus Briugės miestelį Belgijoje. Briugė laikoma geriausiai išsilaikiusiu viduramžių miestu Šiaurės Vakarų Europoje, vienu iš klestėjusių Hanzos lygos miestų, kuriam buvo lemta tapti ir didžių menininkų miestu. Miesto centre netikėta ir gražu – tyvuliuoja Meilės tvenkinys ir didžiulis gulbių lizdas su savo būsimus jauniklius bešildančia ilgakakle mama. Čia ir Meilės tiltas – mėgiamiausia įsimylėjėlių vieta. Jei būtų galima grįžti į jaunystės dienas, kviesčiau ant šio tilto mylimąją ir ten užmaučiau ant jos rankos žiedą.

Tarp kitko, prisiminęs Meilės tiltą, pamąsčiau visai kita tema – kaip išsaugoti santuoką. Vestuvės turi būti labai kuklios. O dažniausiai vyksta pompastiškos vestuvės: vyriškis su fraku, nuotaka puošnia suknele, geriausi valgiai, gėrimai, puiki muzika… O po vestuvių viskas ima prastėti, kasdien vis blogiau ir blogiau. Nori nenori, žengiama skyrybų link. O jeigu viskas vyktų atvirkščiai. Pradėjus nuo kuklių vestuvių, po to viskas vyksta kilimo kryptimi ir štai skyrybos: frakuotas vyriškis, lyg gulbė nuotaka… Pamatytų vyras tokią savo žmoną ir nuspręstų, jog gal neverta skirtis. Tas pats atsitiktų ir su moterimi.

Kalbant apie netikėtas keliones, man tokia būtų į Elsinorą (Helsingor) – miestą, įsikūrusį ties siauriausia sąsiaurio, kuris skiria Daniją nuo Švedijos, vieta, kurioje ant jūros kranto stūkso Kronborgo (Kronborg Slot) pilis. V. Šekspyras šioje pilyje apgyvendino Hamletą. Šiandien visai nesvarbu, ar Hamletas ir kiti didžio anglų dramaturgo herojai tikrai gyveno, bet svarbiausias visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, kuris nėra tik poetinė retorika, o esmė – kiekvienas gyvenimo bėgsme į šį klausimą turime atsakyti. Tai ir daro V. Šekspyro dramą gyvenimiška. Netikėta, bet vaikštant po pilį, neapleidžia jausmas, kad čia tikrai būta Hamleto. Mąstai, kuriame pilies kampelyje Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla, pavedusi atkeršyti žudikui Klaudijui.

Dažniausiai klausiama, kokią knygą rinktumėtės į negyvenamą salą. Ilgai mąsčiau, bet išgirdęs kitų pasirinkimus, supratau, jog tai labai paprasta. Į negyvenamą salą reikia rinktis knygą „Kaip išgyventi negyvenamoje saloje“.

Baigsiu šį tekstą trumpu padrąsinimu. Jeigu mes, lietuviai, kažko gėdijamės, tarsi laikome save mažesniais Europoje, tai tikrai nėra tiesa. Turi savotiškumo ir kvailybių kiekviena šalis ir jos gyventojai. Tad pirmyn į kelionę!

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas