Apie gerus ir gražius žmones

Ričardas Jakutis
Studijų laikais su lotynų kalbos dėstytoju diskutavau, kad italų kalba gražesnė už lotynų. Dėstytojas nesiginčijo, tik pajuokavo, kad dukra visad gražesnė už motiną. Tarp kitko, lietuvių kalba irgi labai graži. Nors sudėtinga. Mokytis sunki. Bičiulis, kuriam padėjau mokytis lietuviškai, žodį „akis“ kilmininke linksniuodavo „akio“ ir negalėdavo suprasti, kodėl yra kitaip.

„Dažnai geriausi vaistai yra… žmonės. Jie susargdina, bet jie geriausiai ir pagydo!“ – nepamenu, kieno tarti šie protingi žodžiai. Vis mąstau – jeigu žmogui sunku, geriausia likti vienam, pabūti tyloje. Bet tiesa ir tai, kad kartais norisi išsipasakoti, pasiguosti.

„Tobulas pasaulis“ – buvo toks režisieriaus Klinto Ystvudo filmas. Knygų lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygą. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kūriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas „Tobulas pasaulis“, nors joje – dvi knygos: „Tobulas pasaulis“ ir „Fotoblyksnis saulėtą dieną“. Filme veiksmas vyksta Užatlantės prerijose, knygoje (autorė – lietuvė) – Lietuvos provincijos lygumėlėse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygą ir filmą sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinė ašis, aplink kurią skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didžiuoju moralės matu, kurio akivaizdoje atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis. Jau Platonas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta doras. O vėliau jau reikia už gėrį pakovoti.

Tiesa, mes galime daug kalbėti, koks svarbus žmogaus dvasinis pasaulis, bet vyras pirmiausia ieškos gražios moters ir tik paskui domėsis jos vidumi, moteris taip pat pirmiausia žvelgs, kad vyras nebūtų lepšis (nors šiais laikais beveik viską nugali vyrų piniginės storis, bet neskubėkime smerkti – stora piniginė irgi parodo, kad tas vyriškis nėra lepšis). Nėra negražių vyrų, yra tik neturtingi. Vidinis ir išorinis grožis – tai sritis, kurioje teorija nesutampa su praktika. Žmogus pirmiausia atkreipia dėmesį į išorinį grožį, tik po to – į vidinį, nors pats kalba, kad turėtų būti priešingai. Kas nors tai pavadins dar vienu žmogaus netobulumu. Bet yra taip, kaip yra. Ir čia nepasakysi, kad žmonės yra blogi. Jie yra tokie, kokie yra. Geri. Ak, tos akys! Kam ten išdurdavo akis, kad nematytų, ir dar sakydavo, kad toks neregys bus laimingesnis.

„Apie ką rašysi kitą penktadienį?“ – pasiteiravo bulvare sutiktas bičiulis. Atsakiau, kad apie gerus žmones. „Tokių nėra“, – ginčijosi sutiktasis teigdamas, kad dabar aplink tik blogiukai. Patariau, kad jei tokie buvo jį aplankę, reikia pasinaudoti liaudies išmintimi – blogam žmogui išėjus, nuvalyti veidrodį ir blogio nebeliks. Be to, norite – su manimi sutikite, norite – ne, vis tiek sakysiu, kad gerų žmonių yra daugiau. Net Izia Šapira sugebėjo pagirti savo žmoną, kuri vis bruzda virtuvėje: „Ir vis dėlto ji sukasi!“ Visus norisi pateisinti, kaip tas skelbimas kavinėje: „Nešaudykit į pianistą – kaip moka, taip groja.“ Ir tik vienas dalykas mane neramina. Kai pamąstau apie anų metų ir dabartinį jaunimą, pastarasis, ne kartą yra tekę girdėti, į bet kokį klausimą atsako: „Ką aš žinau?“

Vilniuje vyksta knygų mugė. Pirmoji mano vaikystės knyga buvo sielos gelmes suvirpinusios Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu „Špesarto smuklę“ (taip knyga ir vadinosi), „Mažąjį Muką“, „Nykštuką Nosį“, „Šaltąją širdį“ ir kitas šio vokiečių autoriaus pasakas. Knygą man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši mano tėvelio sesuo ir taip jau man buvo didelis autoritetas. Įdomiai pasakojo, stebino, kiek daug ji žino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystėje paduoda knygą.

Kai šiandien diskutuojama, ar galima vaikus auklėti „beržine koše“ pagalvojau, ar aš esu vaikystėje jos gavęs. Prisiminiau – esu. Tiesa, nedaug. Gal tris, gal keturis kartus. Tik nežinau, ar tai man padėjo augti doru piliečiu. Padėjo tėvų elgesys, mokytojai ir toji tetos padovanota knyga.

Draugas pasakojo, jog toji „košė“ jam, girdi, padėjusi. Degė kaimynų namas. Iš degančio namo žmonės nešė daiktus. Kai niekas nematė jis užsikišo už marškinių sąsiuvinį. Tuščią. Bet vis šioks toks turtas. Pravers. Pasigyrė tuo tėvams. Ir prisiminė, kaip numovę kelnes jį mušė. Po to liepė kuo skubiau nunešti tą sąsiuvinį ir padėti kaimynų kieme šalia kitų iš gaisro išneštų daiktų. Draugas sako, jog jam tai buvusi didžiausia gyvenimo pamoka. Jis niekad nesigvieš į svetimą daiktą. Tarsi viskas teisinga, bet aš pagalvojau, kad ir rimtu iš širdies pokalbiu su sūnumi tėvai būtų pasiekę puikius, tikrai neblogesnius auklėjimo rezultatus.

„Kur rasti gerus žmones, kai aplink tiek korupcijos?“ – klausia ne vienas. Neseniai sužinojau paradoksalų tyrimą: su korupcija susiduriantys lietuviai – laimingesni už kitus. Prieš metus atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas, kuriuo aiškintasi, koks žmonių požiūris į korupciją, taip pat korupciją skirtingai vertinančių grupių pasitenkinimas gyvenimu. Aišku, prieš tyrimą buvo tikimasi, jog Lietuvoje su korupcija dažnai susiduriantys asmenys bus labai nepatenkinti gyvenimu tokioje šalyje. Rezultatai buvo visiškai priešingi: susiduriantys su korupcija pasirodė esą labiau patenkinti galimybe dirbti, atlyginimu, galimybe derinti darbą ir poilsį, vartojimo galimybėmis, gyvenimo sąlygomis, gyvenamąja aplinka, kultūriniu gyvenimu, profesiniu gyvenimu, psichologine gerove, medicinos paslaugų prieinamumu, gyvenimu Lietuvoje apskritai ir netgi labiau patenkinti savo dvasiniu gyvenimu.

Meksikoje didžiulį populiarumą turi ekskursijos po korumpuočiausias vietas. Manau, populiari tokio pobūdžio ekskursija būtų ir pas mus. Ekskursantai aplankytų „Draugystės“ viešbutį Vilniuje, Kauno tualetą…

Kaip vyrui susirasti gražią ir gerą moterį, o moteriai tokį pat vyrą? Jei galvojate, jog geriausia vieta tokiems susipažinimams – kavinės ar barai, labai klystate. Jei kavinėje moteris ir atkreipia į tave dėmesį, tai tik reiškia, kad ji neturi pinigų. Daugiau nieko. Internetas irgi nėra geriausia vieta susipažinti. Gal ir paprasta, bet daug šiukšlių. O tinkamiausios susipažinti vietos, nepatikėsite, yra trys – kultūros įstaigos (bibliotekos, kinai, teatrai, parodų salės), kelionės ir bažnyčia.

Pamenate kino filmą „Maskva netiki ašaromis“? Viena iš filmo herojų vyrų ieškojo bibliotekoje. Jei taip elgiasi protingos moterys, tai tu gali būti tas, su kuriuo kažkuri skaitytoja panorės susipažinti. Jei ne, galėsi tai padaryti pats.
„Olialia“ pupyčių bibliotekose, aišku, neužtiksi, bet štai moterį, su kuria gali pakalbėti apie gyvenimą, dvasinį žmogaus pasaulį, tikrai surasi. O toliau kaip ir visiems – bendri idealai greitai virsta bendru „adialu“.

Kiekvienas esame girdėję – su juo ar su ja kartu vykome ekskursijon. Ilgai prisimename. Štai vedu ekskursijas Krokuvon. Autobuse dažniausiai daugiau moterų nei vyrų. Net keista, kad vyrai nenoriai keliauja keliais, kuriais vyko Jogaila, Kazimieras, Steponas Batoras ir kiti mūsų tautos didžiavyriai. Net Vytautui labiau sekėsi Griunvaldo laukuose nei Lietuvos žemėse. O jei jau kas nors išsiruošė kelionėn, tai gali ne tik senuoju karalių miestu Krokuva pasigėrėti, bet ir su kuria nors keliauninke susipažinti.

Manau, nustebote pasiūlymu antrosios pusės ieškoti bažnyčioje. Bet juk būtent čia galite rasti dorą, sąžiningą, skaidriaveidę, dvasiškai tobulą moterį. Apie davatkas, aišku, nekalbu. Jas atskirsite nuo nuoširdžiai pasimelsti, praskaidrinti dvasią atėjusių moterų. Esė, kaip atskirti davatkas, yra publikavęs net kunigas Julius Sasnauskas. Jis prisiminė XIX a. (naujesnės ir nėra) leistą „Davatkų knygą“, kurioje rekomendacijos davatkoms „rytą vos pakirdus šarpiai keltis, nežiovauti ir nesikasinėti, o klauptis ant kelių, žegnotis ir kalbėti poterius bei kitas naudingas maldas“. Dieną reikia leisti su įvairiais „dūmojimais“, dievobaimingais „atsidūksėjimais“, „apieravojimais“. Vakare davatka turi susiskaičiuoti per dieną papildytus griekus ir sužadinti už juos gailestį. Gulant į lovą galvoti, kad tai esąs grabas, ir miego laukti kaip savo mirties valandos. Kunigas Julius Sasnauskas pripažįsta, kad ir kunigams su davatkomis nėra paprasta, nes jų kompanijoje per daug nepasismaginsi, o pamačiusios pernelyg laisvą kunigo elgesį jos tiksliai vadovaujasi „Davatkų knygos“ instrukcijomis ir apie kunigo elgesį praneša kurijai.

Paklausite, kaipgi bažnyčioje su moterimi susipažinti. Po šv. Mišių išeikite į šventorių, neskubėkite namo. Yra tradicija po maldų stabtelėti šventoriuje, šnektelėti su pažįstamais, užkalbinti nepažįstamus, nes juk vienos bažnytinės šeimos nariai esate. Žinokite, bažnyčios moterų kavinės ir jose sėdintys vyrai netraukia, jos atkreipia dėmesį į kiekvieną bažnyčion atėjusį vyriškį.

Moterims, ieškančioms vyro, patarimai lygiai tokie pat: bibliotekos, kinai, teatrai, parodų salės, kelionės ir bažnyčia.

Šiame palaidame pasaulyje esame pasiilgę gražių, taurių jausmų. Neseniai gražų jubiliejų atšventęs puikus, visiems gerai žinomas lietuvių aktorius, kino ir teatro žvaigždė, laimingai ir gražiai pragyvenęs su viena irgi puikia moterimi, prieš keletą metų mirusia aktore, su kuria susipažino filmavimo aikštelėje, prasitarė: „Man draugo moteris yra tabu“, nors reikia manyti, kad ne viena moteris jam ant kaklo kabinosi. Gražu. Tiesa, kipšiukas tuoj perša ieškoti priešingų pavyzdžių, kurių, aišku, gerokai daugiau. Štai neseniai televizijos laidoje rusų satyrikas Michailas Žvaneckis pasakojo, kaip buvo pakviestas į anuometės partinės nomenklatūros pobūvį Maskvoje, viešbučio „Rosija“ salėje. Kadangi pakvietimas buvo dviems, o nei žmona, nei kas kitas iš artimesnių Žvaneckio žmonių eiti kartu negalėjo, garsus rusų satyrikas pakvietė jam draugiją palaikyti paprastutę, bet labai gražią Raikino teatro, kuriame jis tuo metu dirbo, aktorę. „Skaniai pavalgysim“, – pasiūlė satyrikas. Ir iš tikro stalai buvo nukrauti jūros gėrybėmis, laukinių žvėrių mėsos gaminiais, įvairiais saldumynais. Tarp svečių buvo ir Vladimiras Vysockis. Kalbėdamasis su Žvaneckiu, garsusis rusų aktorius ir bardas pasiguodė pastebėjęs, kad pernelyg daug jo draugų pernelyg dviprasmiškus komplimentus ėmė sakyti jo žmonai Marinai Vladi. Vysockis aiškino, kad bent jis niekada nebandytų kibti prie draugų antrųjų pusių. Žvaneckis pasakoja paguodęs aktorių ir išreiškęs susižavėjimą jo tauriu vyriškumu. Ir štai vakarėliui baigiantis su ta jauna Raikino teatro aktore satyrikas išėjo iš viešbučio ieškoti taksi. Staiga privažiavo naujos markės prabangus „Mersedesas“, atsidarė durelės, pasirodė Vladimiras Vysockis ir linktelėjo aktorei: „Greitai sėsk į mašiną!“ Žvaneckis prisimena nespėjęs net susivokti, kas dedasi – mašina nurūko ir jis liko vienas.

Ar žmogus gali būti savojo likimo šeimininkas? Girdėjau tvirtinant, kad jeigu žmogus ko nors labai nori, tai pasieks. Moterų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ būdinga tik serialams. Esame geresni, kai mus supa geri žmonės.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas