Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara?

Vasara: „Kur lendi be eilės“?
Ruduo: „Aš tik paklausti norėjau“.
(šių metų rugpjūčio anekdotas)

Rugpjūčio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas – Augustus ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Vidutinė rugpjūčio temperatūra – 16,2 laipsnio. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro… Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara… Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara? Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Jei per šią vasarą nieko nenuveikei, niekur nebuvai išvykęs, niekuo negali pasigirti, nebent kad pasiekei miego rekordą, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškėlęs, kad net nė vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei, visur dar gali spėti. Juk ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos – rugpjūtį ar rugsėjį.

Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia“.

Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Žmonės tą dieną kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose…

Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad vėliau Tomas prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet Šventas Raštas apie tai nutyli, o, be to, tai jau kita istorija.

Ne mažiau prasminga ir diena po Žolinės, rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas Šv. Rokas. Tai XIII–XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Be to, Šv. Roko diena – pjūties pabaigos šventė.

Dažnai mėgstu dar kartą perskaityti kažkada skaitytas knygas. Pabandykit, pavyzdžiui, šiandien perskaityti „Aną Kareniną“ ar „Tėvą Gorijo“. Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgiamiausius rašytojus. Kiekvienas ką nors pasirenkame. Man tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis kažkodėl labiau patiko už vakariečius Marką Tveną, Džeką Londoną… Ką darysi. Buvo jaunystė ir buvo, kai labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas. Šiandien populiaraus Harukio Murakamio herojus man labiausiai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tas jaunuolis ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvomis ir svogūnų laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte), jis neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu…

Apie garsųjį japonų rašytoją Harukį Murakamį patys japonai sako: „Jis pernelyg dvokia sviestu.“ Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis „dvokiantis sviestu“ apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima. Murakamio herojai dėvi džinsus, valgo kepsnį, klausosi „Doors“, „Rolling Stones“, „Deep Purple“, geria „Heinekeno“ alų (veiksmas jo romanuose vyksta tuo pačiu laiku, kai gyveno Dž. Selindžerio ar Keruako personažai, gal truputį vėliau). Yra išdrįsusių H. Murakamio romanus palyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“.

Suprasti H. Murakamį padeda įsigilinimas į jo gyvenimą. Prieš pradėdamas rašyti (buvo 29-erių) Tokijuje jis turėjo džiazo klubą. Iki šešiolikos jis jau buvo puikiai susipažinęs su japonų literatūra, todėl tuomet ėmė skaityti Dostojevskį, Stendalį, Balzaką…

Kažkoks literatūros kritikas yra pasakęs, jog niekada nesiruošia skaityti naujos H. Murakamio knygos anonsų, o tiesiog ima ir skaito pačią knygą. Geriausia, kad skaitytoją imtų ir vestų pats rašytojas. Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejuose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus, praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir vėl apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš tris dešimtmečius.

Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Geria. Japonas lygina marškinius. H. Murakamis apie šiandieninę Japoniją kalba: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti.“

„Žmogus yra tai, ką jis skaito“, – taip ar panašiai yra pasakęs Josifas Brodskis. Tą patį, manau, galima pasakyti ir apie įsitaisiusius priešais televizorių („Žmogus yra tai, ką jis žiūri“). Viena moteris man kažkada sakė, jog būtinai turiu pamatyti kino filmą „Medisono grafystės tiltai“. Kartą bandžiau jį žiūrėti, bet filmas buvo pradėtas rodyti vėlyvą vakarą, tad užmigau. Neseniai jį kartojo vidurdienį. Pažiūrėjau. Kas matė šį kino kūrinį, supras, jog J. Brodskis teisus.

O dabar apie atostogas. Neatostogavę ir besiruošiantys atostogauti rudenį savo planais te nesuabejoja, nes praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtusieji arba tiesiog kvailiai.

Labiausiai mums reikalingos atostogos tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Lietuviui, atrodo, nedaug reikia – kad galėtų kažką nematyto pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip – ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kurių jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius. Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama – pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema. Pats kartais vedu ekskursijas, tai visiškai sukritikuoti masinio turizmo nenorėčiau, nes būna malonu be rūpesčių vykti ten kur tave veža, kur viešbučiai užsakyti ir viskas ką turi pamatyti, tau parodoma.

Po vasaros ruduo pirmiausia užgrius Lietuvos didmiesčius, kuriuose gamta jaučiasi kur kas prasčiau nei šalies provincijoje. Šiauliuose, sako, labai anksti išvysti gelstančius lapus. Bet juk ir kitur tas pat. Dėl ankstyvo miestų rudens labiausiai kaltas cementas, asfaltas, šiluma ir teršalai. Tad jei dar neatostogavote, pasiūlyčiau pailginti vasarą pabėgant iš Lietuvos. Manau, jog jei 10 proc. savo mėnesinių pajamų atidėtumėt atostogoms, tai, nors ir neprabangiai, nors ir ne į egzotinius kraštus, išvykti kur tolėliau būtų įmanoma. Aš, aišku, tuoj siūlau nuostabaus grožio miestą Krokuvą, kur kartais ir lydžiu ekskursijas.

Baigti tekstą, be abejo, norisi kokia nors apčiuopiamesne gaidele. Artėja mūsų Seimo rinkimai, tai ieškau partijų programų ir nerandu: kažkokie tik abstraktūs sakiniai. O juk viską būtų galima apibrėžti penkiais punktais: mažinti valdymo išlaidas, subalansuoti biudžetą, nedidinti valstybės skolos, neįvesti naujų mokesčių, didinti neapmokestinamų pajamų dydį. Ir viskas.
Gi tiems, kam atrodo, jog vasara jau baigiasi, siūlau pagalvoti, jog greitai prabėgs ir ruduo, po to žiema, o tada, žiūrėk, jau ir pavasaris. Tad norisi palinkėti ką gali linkėti tik draugas draugui: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visą kitą pats turi.“

Pačiai pabaigai dar vienas anekdotas. Jis mano anekdotų kraitelėje nėra naujas, bet, manau, šiam tekstui tinkamas. Jis apie žmonių santykius, o ši tema tinkama ir vasarą, ir rudenį.

Kolektyvas šventė savo įstaigos jubiliejų. Buvo pakviesti ir anksčiau čia dirbę žmonės, bet du buvę kolegos liko nepakviesti. Vienas jų buvo nuostabios širdies žmogus, kolektyve draugiškas, visiems skubėdavo į pagalbą, užjausdavo. Kitas, priešingai, tik ir žiūrėdavo, kaip čia kam pakenkus, ką vyresnybei įskundus. Susitiko jie jubiliejaus vakarą ir guodžiasi. Pirmasis, tas geros širdies, liūdnai sako:
- Nepakvietė, pamiršo.
Antrasis pritaria:
- Nepakvietė, nepamiršo.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas